Kaip taisyklė

Beveik visada ir visur, apart kultūros ir meno sferų, erotika istorijoje turėdavo tendenciją privirti labai daug košės. Kontrastai aiškūs ir erotikos istorijos per daug nežinantiems. Vienoje pusėje tvirtai stovi: A.Modilijanio paveikslai, Antikinės Graikijos laikų nuogo kūno skulptūros, net ir tos pačios senosios Olimpinės žaidynės, kur vyrai sportuodavo nuogi. Šie kūriniai žavėjo šimtus tūkstančių ir sulaukė pasaulinės sėkmės, gėrėjimosi, ovacijų. Tačiau visur, kur erotika, nuogybės bei seksas peržengdavo sveikas ribas, žmonės panirdavo į kūniškų malonumų liūną bei pamiršdavo viską aplink – lauk nelaimės. Dažniausiai tai būdavo nepasidalinimai meilužėmis, noras ištvirkauti ir nieko daugiau neveikti arba kažkas kito. Markas Antonijus ir Julijus Cezaris užvirė pilietinį karą dėl Kleopatros, ištvirkaujančioje tarpukario Vokietijoje atsirado ideali terpė naciams, o Sodomą ir Gomorą sudegino pats Dievas... Aišku, paskutinis faktas – daugiau mitas nei realybė, bet esmę suprantate. Erotika ir jos poveikis valstybei bene visad – ne koks. Bet ar tikrai?

Kai buvo gera visiems

Visi faktai ir informacija bei duomenys – galimi interpretacijai. Istorijos mokslas yra ne išimtis ir čia labai daug kas remiasi tuo, kas šaltinius parengė bei to asmens ar jų grupės požiūriu į konkretų įvykį. Norite pavyzdžio? Štai 1945m. gegužės 8-9 dienos atrodo, kaip džiaugsminga pseudo-šventė, kurios metu paminimas kruviniausio kada nors vykusio karinio konflikto – II Pasaulinio karo pabaiga. Buvę komunistai prijaučiantys SSRS, užkietėję demokratai iš D.Britanijos ar Prancūzijos, progresyvūs liberalai Nyderlanduose, Belgijoje ir visokio kitokio plauko asmenybės šią datą vertina pozityviai. Deja, jei paklaustumėte vis dar slapčia III Reichui prijaučiančio asmens, kaip pastarasis „švenčia“ karo pabaigą, atsakymo sulauktumėte visai priešingo tam, kurį skleidžia visi. Tam asmeniui ši diena simbolizuotų gedulą, liūdesį. Tad interpretacija ir perspektyva istorijoje yra viskas. Visgi, interpretuodami erotiką to dalinai išvengiame, kadangi visa tai aprašoma iš pašalies ir gana gerai pastebima bei įvertinama, o ir taip, dauguma iš šiame straipsnyje pateikiamų nutikimų turėjo labai aiškų ir interpretacijai vietos beveik nepaliekantį poveikį. Yra keletas atvejų iš istorijos, kada erotika pastūmėjo viską geron linkmėn, yra ir tų, kur viskas nuėjo šuniui ant uodegos.

Štai dėl mokslininko Alfredo Čarzlo Kinsio padarytų postūmių, Jungtinėse Valstijose padėtas daug didesnis žingsnis į žmogaus seksualumo, seksualinės sveikatos bei seksualinio švietimo pažinimą, plėtrą. Apie šį žmogų yra sukurtas ir meninis filmas, pavadinimu „Kinsis“. Tinkamas požiūris į erotiką bei seksualumą – tinkami rezultatai.

Dėka Senovės Egipto moterų, dabartinės damos gali pasigrąžinti su lūpdažiu. Būtent faraonų ir piramidžių karalystėje pradėtas naudoti šis moteriškumą simbolizuojantis aksesuaras. Tačiau ar žinote, kad prieš porą tūkstančių metų juo dažėsi beveik vien laisvo elgesio merginos? Tą jos darė, kad išsiskirtų. Lūpdažiu padažytos lūpos reiškė, jog mergina galėtų klientą „palepinti“ oralinėmis paslaugomis. Raudonu arba alyviniu blizgesiu pamargintos lūpos indikavo, kad tą ji padarys ne bet kaip, o tikrai meistriškai. Būtent šio meno žinoves, „profes“ padėdavo atskirti lūpdažis. Deja, šis aksesuaras buvo per gražus, kad jį nešiotų tik prostitutės, todėl greit paplito po visą pasaulį. Tik jokiu būdu nepagalvokite, kad dabartinės moterys dažosi lūpas dėl tos pačios priežasties, kaip ir Senovės Egipto moterys... Dabar tai tik stiliaus elementas. Vėl, tinkamas požiūris – tinkamas rezultatas.

Tačiau nepaisant postūmių iš abiejų lyčių, ne vyro, o moters seksualinis gyvenimas per amžius buvo labai sudėtingas ir joms pažinti savo kūną buvo, apskritai neleidžiama. Maždaug nuo Va. iki XIXa., pabaigos Europoje ir Vakarų Pasaulyje „neegzistavo“ dailiosios lyties atstovų seksualumas. Taip buvo dėl dominuojančios katalikų bažnyčios padėties visuomenėje. Moterys buvo piešiamos kaip nekaltumo įsikūnijimai, kurie turėjo išlaikyti savo nekaltybę ir sekso malonumus suteikti tik jas pasirinkusiam vyrui. Apskritai, klaidinga net sakyti „malonumus“, kadangi bažnyčia draudė mėgautis seksu, vyrams ir moterims vienodai. Kaip manote ar žmonės nesimėgavo? Be abejo, kad mėgavosi, tik tą darydavo tyliai, paslapčia, tačiau labai didžiulis procentas (ypač moterų) ir būdavo tos vadinamosios „davatkėlės“, kurios gerbė dievo vietininkų žodį. Žalią kortą mylėtis sau suteikdavo tik laisvo elgesio merginos, bet jokiu būdu ne eilinės moterys. Tie viduramžių gandai apie labai pasileidusias moteris aukštuomenės arba bajorijos sluoksniuose dažnai būna išpūsti. Kaip kitaip, jeigu tada vyravo itin griežtas požiūris į seksą. Aišku, Marija Antuanetė, Napoleono sesuo Paulina bei Jekaterina II-oji ir buvo pagarsėjusios nimfomanės arba ištvirkautojos, tačiau tai vienetai iš milijonų.

Žodžiu, būti moterimi iki pat moderniųjų laikų įprastai reiškė paklusti vyrui bei būti jo namų šeimininke, kai kurių darbų atlikėja, vaikų gimdytoja. Laimė būdavo kaip loterija, o skundus išklausydavo nebent kaimynė, bet sprendimo ar išeičių nieks neieškojo. Toks buvo tų laikų gyvenimas. Aišku, ne visi tų laikų vyrai paversdavo moterų kasdienybę liūdna, tačiau tenka pripažinti, kad dailiosios lyties atstovės buvo viso ko šešėlyje. Jos beveik neturėjo jokios realios įtakos visuomenės reikaluose, tik tūnodavo džentelmeno pašonėje. Viskas ėmė keistis maždaug XVIII-XIX a. sandūroje, ypač dėka dviejų kilmingų ir savo seksualumo įvairių skandalų bei gandų apsuptyje neslėpusių, aukščiau paminėtų damų: Marijos Antuanetės bei Jekaterinos II-osios. Pastaroji buvo tikra sekso ir ypač didelių penių garbintoja, todėl pasaulis po truputėlį ėmė susipažinti su tuo, jog moteris irgi gali geisti sekso, būti kiek nesuvaldoma šioje srityje. Viskas vyko lėtai, bet vyko, bent jau aukštuomenėje tai tikrai.

Tiesa, ledai prasilaužė iš paprastų žmonių tarpe. XIXa. viduryje psichiatrus ir gydytojus ėmė kamuoti nauja, vien moteris visame vakarų pasaulyje apėmusi masinė isterija. Įvairaus amžiaus moterys patirdavo isterijos priepuolius, net išprotėdavo, kai kurios - žudydavosi. Skaičiai augo labai sparčiai, tačiau niekas nerado priepuolių priežasties. Daug kas buvo spekuliuota, bet tuo metu vykęs perversmas medicinoje padėjo moterų gyvenimą „įvibruoti į vėžes“. Kažkas (nežinia vyras ar moteris) išsiaiškino, jog damos „sienomis lipa“ todėl, kad per ilgus metus yra susikaupęs sekso deficitas ir seksualinės energijos nepanaudojimas. Tai labai išbalansuodavo hormonų pusiausvyrą. Tai pasiekdavo tokį lygį, kad dama kone išprotėdavo. Vienintelis būdas viską pataisyti – SEKSAS arba masturbacija. Be abejo, vertybės bei požiūris to rekomenduoti neleisdavo kone visiems daktarams, todėl šie išrado tokį įdomų gydymo metodą. Tuntai moterų ėmė plūsti terapeutus ir daktarus, kur gaudavo savo intymiausiai vietelei skirtą „vibruojančio masažo terapiją“. Masažą atlikdavo mažas vibruojantis įrankis, kurio, tikriausiai jau pro pro proanūkį namuose dabar turi tikrai nemažai dailiosios lyties atstovių. Tai ir būdavo vat toks problemos sprendimo būdas. Gal penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų gydytojai gelbėjo moteris nuo isterijos priepuolių. Gelbėjo tol, kol verslininkai XXa. pradžioje pastebėjo, kad moterys gali sau leisti tokį dalyką turėti ir namuose, todėl vibratoriai pradėjo populiarėti (tik ne viešuose reitinguose, o pogrindyje) ir smarkiai prisidėjo prie mokslinių moterų seksualumo tyrimų, moterų teisių judėjimo, lesbiečių teisių aktyvizmo, seksualinės edukacijos sklaidos, pačios sekso žaislų rinkos plėtros... Vibruojantis „partneris“ buvo pirmas komercinis, tik moters intymiam gyvenimui skirtas žaisliukas, kuris atvėrė daug durų verslui ir be abejonės, pačioms damoms. Jis, galbūt ne vienas pakurstė, tačiau tikrai prisidėjo prie moterų noro kovoti už seksualinę laisvę. Taigi vyrai ir moterys – žinokite, kad neduoti damai sekso - neverta... Ji ims kovoti ir vienais ar kitais būdais pasieks savo.

Kai orgija tampa norma

Maždaug 1918 metais Vokietijoje prasidėjo didelės problemos. Stagnuojantis karas Vakarų fronte reiškė, kad bet kuriuo metu Kaizeriui teks pripažinti pralaimėjimą (nebent įvyks stebuklas), o prieš akis sugriuvusi Rusijos, Osmanų bei Austrijos-Vengrijos imperija vertė nerimauti dėl to ar valstybė išvis galės egzistuoti. Viskas išsirutuliojo taip, kad karą Vokietija pralaimėjo, prarado milijonus civilių ir kareivių, ant jos „pakabino“ nežmoniškai dideles reparacijas. Žodžiu, valstybę Antantė (Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių sąjunga) patupdė į grynų gryniausią suirutę. Pasitikėjusi JAV, Vokietija nukentėjo ir per 1929 metų vykusią Didžiąją Depresiją. Nukentėjo taip smarkiai, kad per kelerius metus gana nereikšmingą palaikymą turėję Nacionalsocialistai (vedami vieno dėdės su ūsais) perėmė visą valstybės valdymą. Tačiau kuo čia dėta erotika? Na, jeigu maždaug XXa. III deš. bet kurio europiečio paklaustumėte (tarp jų ir lietuvių), kur gauti „meilės už pinigus“, pamatyti erotinį „performancą-burleską“ ar tiesiog ieškoti moterų bei vyrų dėmesio – niekas, nė nemirktelėjęs atsakytų, kad Berlyne (Jeigu apie to meto Berlyną norite sužinoti daugiau – yra puikus dokumentinis filmas, jį žiūrėkite paspaudę čia). Marlene Dietrich, Albertas Einšteinas, kokios kontrastingos asmenybės, bet abi daug davusios pasauliui, yra tarpukario arba Veimaro Berlyno produktas. Dabar kiek konservatyvių pažiūrų žmonės tikrai pasakytų, kad mieste, kuriame prostitutės ant kiekvieno kampo, kur restoranų rūsiuose vyksta erotiniai performansai, kur transvestitai, homoseksualai ir visokio plauko iškrypėliai puikiai laiką leidžia viešumoje gali būti kažkokia kultūra ir sėkmė. Tačiau ji buvo ir labai pastebima. Berlynas, savotiškai klestėjo ir būtų tikrai klestėjęs toliau, tačiau neveiksni valstybės politika, suirutėje politinėje scenoje, krizės ir pokaris aptemdė amžinąjį vakarėlį, kuris vyko trečiojo dešimtmečio Berlyne.

Kažkas, kažkur paminėjo tokį skaičių, kad tuo metu apie 30-40 procentų berlyniečių damų bent kartą per mėnesį pardavinėjo savo kūną. Tą patį darė maždaug 2-8 procentai vyrų (viso turime beveik 1 milijoną savo kūną pardavinėjančių žmonių). Turistai iš Rusijos, JAV, D.Britanijos, Prancūzijos ir Azijos plūdo, kad tik pajustų malonumų ir patenkintų savo poreikius. Berlynas buvo gavęs „Nuodėmių miesto“ titulą daug anksčiau už Las Vegasą. Kai kas Vokietijos Veimaro Respublikos sostinę net vadino „Naująja Gomora“. Reikalai kai kam gal ir buvo smagūs, bet realiai – visos Vokietijos bėdos ryškiausiai matėsi kasdieniame sostinės gyvenime .Venerinės ligos, lėbaujantys, o ne dirbantys valstybės tarnautojai, nusigėrę ir moralines ribas praradusios įžymybės, iškrypėlius įdomiais laikantys mokslininkai bei išradėjai. Įsivaizduokite, buvo sukurtas toks kostiumas ekshibicioniztams, jį sudaro paltas ir nuo kulnų iki kelių einančios kelnės. Kai kostiumas uždengtas – tai atrodo kaip respektabilus to meto apdaras, bet tai ekshibicionizto žaislas. Kostiume kelnių nėra ir jam pakanka atsisegti vieną sagą ir jis jau gali tenkinti savo aistrą demonstruodamasis. Pasitenkina, užsisega, eina toliau ir niekam įtarimų vėl nekelia. Taip, tai buvo gaminama pagal užsakymą ir, pasak to meto laikraščio – suteiks kiekvienam džentelmenui gerą juoko dozę. Juokas per ašaras, ar ne?

Seksas tapo per daug glaudžiai susijęs su kasdieniu žmonių gyvenimu ir kiek iškreipė realybę, kuri nebuvo tokia graži ir verta vakarėlių, kaip tą piešė tuometinė kultūra. Mieste, kuriame buvo daugiausiai laikraščių visoje Europoje ir kur gyveno apie keturis milijonus žmonių brendo kai kas baisaus.

Pasikartosime, buvo ir gero. Čia gimė pirmtakai tiems sekso žaislams, kuriuos naudojame šiomis dienomis, buvo moksliškai suregistruoti pirmieji „iškrypimai“, padaryti dideli postūmiai venerinių ligų gydymo srityse. Bet...Visa aplinka bylojo apie prastą valstybės padėtį. Tokia situacija gal ir skamba jaudinančiai, tačiau po paviršiumi buvo daug, labai daug bėdų. Terpė Naujajai Sodomai ir Gomorai Berlyne išsivystė todėl, nes po Pirmojo pasaulinio karo daug moterų liko našlėmis arba turėjo neįgalų vyrą, tad teko eiti uždirbti duoną. Išsilavinimo jos neturėjo, ekonomika smukusi, darbuotojų niekas nepriima, tad visos rinkosi prostituciją. Dar karo metais fronte kariaujantys vyrai užsikrėsdavo ligomis nuo erotines paslaugas teikiančių damų bei nehigieniškai mylėdavosi vienas su kitu. Plito sifilis, chlamidiozė, gonorėja. Vyriausybė turėjo įsikišti į šią (iki tol nereguliuojamą) veiklą, nes sifilis ir gonorėja sklido greičiau nei kai kuriose Afrikos valstybėse. Gerai viskas baigėsi tik todėl, nes buvo įvestas įstatymas, kad prostitucija galėjo užsiimti tik reguliuojami viešnamiai, kurie privalėjo turėti savo gydytoją, reguliariai tikrinantį merginas. Kareiviai gaudavo „kuponus“ ir „kvotas“ poreikių tenkinimui. Šalia visos erotikos ir prostitucijos išaugo nusikalstamumas, pradėjo figūruoti pirmieji Europos transvestitai, atsirado išskirtinai nudistams skirtos įstaigos, homoseksualūs asmenys ėmė nebesislapstyti pogrindyje. Įsivaizduokite, tai net ir po beveik šimto metų nėra priimtina daugumoje pasaulio vietų, o ką kalbėti apie tuometinius žmones. Net ir dauguma valdininkų dieną praleisdavo posėdžiuose Reichstage, o vakare gurkšnodavo brendį apsupti pusnuogių moterų viešnamiuose. Vienas žmogus labai garsiai tuo piktinosi ir pasėjo baimę vokiečių širdyse. Teigdamas, kad Berlynas virsta į naująją Sodomą ir Gomorą ir prisiėmęs pačio Dievo rolę, šis vyras rūsčiai susidorojo su lėbautojais, ištvirkautojais bei „Unter-menschen“ (vok. „žemiau už žmogų“, taip buvo vadinami visi negrynakraujai vokiečiai arba pagal to meto sampratą neįgalūs žmonės). Per 12-ą metų šis žmogus ant menčių paguldė ne tik nuodėmių miestą, bet ir visą Europą. A.Hitleris valdžią iš dalies paėmė ir todėl, jog sifilitikų, ištvirkaujančių tinginių ir erotikos bei sekso persisotinusių lėbautojų mieste neatsirado nieko, kas jam pasipriešintų. Didelį palaikymą minėtasis vyras gavo iš konservatyvių, senąsias vokiškas vertybes palaikančių žmonių, kurie Berlyną laikė didybės simboliu, o ne miestu „paleistuve“. Tad, erotika gerokai prisidėjo ir prie didžiausio karinio konflikto istorijoje... Auč.

Imperatorius paleistuvė

Tokia liūdna gaida straipsnio baigti nesinorėtų. Istorijų, susijusių su erotika per istoriją susikaupė ne viena. Jų yra tūkstančiai. Kai kurios pozityvios, kai kurios negatyvios, o trečias išvis sunkoka interpretuoti. Kad geriau žinotumėte kaip mūsų bei kitų valstybių gyventojų protėviai reagavo į įvairius sekso skandalus, erotinių kultūrų protrūkius bei nuogybes – turime nusikelti laiku atgal.

Senovės Roma. Didingiausia ir stipriausią pėdsaką istorijoje palikusi senovės pasaulio valstybė. Kai kurie romėnų politikos, karybos, mokslo bei meno principai yra gyvi ir naudojami iki šiol. Kažkada visi keliai vedė į Romą, o tais keliais naudojosi ir patys nuodėmingiausi. Kaligulos istorija jau yra neskani pornografija, bet štai imperatorius Elagabalas – kaip jis pats teigė, buvo seksualumo ir erotikos įsikūnijimas. Šis jaunas vyras imperiją valdė 4-erius metus, į valdžią atėjo vos 14-os,tačiau tik tik sulaukęs pilnametystės buvo nužudytas. Per savo trumpą valdymą net ir tokio jauno amžiaus vyras paneigė visus (net ir gana silpnus) tuometinius romėnų tabu dėl sekso. Tada klestėjo ir viešnamiai, ir orgijos, ir homoseksualumas (silpnesnis nei Antikos Graikijoje), tačiau, pasak konsulų ir kilmingųjų – moterimi persirengęs Elagabalas peržengė visas ribas. Kai kuriuose istorijos šaltiniuose galima rasti tokių teiginių, kad Elagabalas per langą vaikinams šūkaudavo, kad šie ateitų ir jį „pamylėtų“. Imperatorius apsimesdavo moterimi ir užsiimdavo prostitucija savo rūmuose. Modernios šaltinių interpretacijos teigia, jog jis save laikė tikriausiu transvestitu. Žodžiu, vaikinas be stabdžių. Šaltinių daug, bet imperatorius buvo nužudytas, reiškia turėjo daug priešų, tad gal tai tik sufabrikuotos melagystės? Kas čia žino...

Visų nedorybių „tėvai“ - graikai

Senovės Graikijos istorija (iš kurios Romėnai perėmė tikrai daug) šiais klausimais yra mažiau išsami, tačiau sklando legendos, kad kai kurie filosofai, tie kurių įkvėpti buvo Renesanso šviesuoliai Šekspyras ir Makiavelis, savo „mokymus“ vesdavo tik nuogiems jauniems vaikinams. Sakoma, kad Atėnų polyje vyresniam vyrui buvo madinga turėti jaunesnį meilužį, o homoseksualūs santykiai buvo mados reikalas. Terminai „pederastija“ ir „pedofilija“ neapibrėžė nepadoraus elgesio ar nusikaltimo, o tiesiog simbolizavo būdą, kaip suaugę ir subrendę vyrai galėjo išreikšti savo vyriškąsias privilegijas su jaunesniu vaikinu. Dabar mums sunku suvokti, kaip toks elgesys galėjo būti skaitomas kultūros dalimi. Tai ir parodo, kad pasikeitus valdžiai ir laikmečiui – keičiasi ir pasaulėžiūra, o erotika patenka į tų pokyčių apsuptį. Keista, nes antikinį meną giriame, o pedofiliją – smerkiame. Juk statulos su nuogais kūnais suderindavo didžiulį susižavėjimą fizinėmis, atletinėmis žmogaus savybėmis to meto Graikijoje, kartu su potraukiu jauniems vyrams, dažnai - nepilnamečiams. Galima sakyti, kad anų laikų požiūris į vyro kūną bei erotiką prisidėjo formuojant Antikinio laikotarpio skulptūrą.

Iškiliausi – labiausiai ištvirkę

Kartais sunku pagalvotiapie gyvenimą už uždarų durų tų žmonių, kuriuos girdime linksniuojamus, kaip iškiliausius, sėkmingiausius. Idealizuojami minties, politikos ar sporto titanai atrodo nemirtingi, bet realybėje jie tokie patys išdykę, kartais net ištvirkę žmonės su padoriomis ir nepadoriomis fantazijomis. Įtaką jų darbams, gyvenimui ar net sėkmei ne vieną kartą darė erotika. Netikite? Na, Ernestas Hemingvėjus, rašytojas klasikas turėjo labai gašlių fantazijų, kurias laiške dėstė savo merginai, legendinei vokiečių aktorei Marlenai Dietrich. Vyriškis taip pat buvo nemažai įsitraukęs į laiko leidimą su prostitutėmis ir kažkuriai iš jų yra sakęs, jog, jeigu tądien nepamatys nuogos moters – nieko gero neparašys... Matyt daug matė...

Rašytojas iš Danijos, Hansas Kristijanas Andersenas mėgo vesti masturbacijos registrą. Nors, pasak istorikų, šis iškilus danas viešnamyje pirmąkart apsilankė būdamas jau garbaus, 61-erių metų amžiaus. Iki tol, kūrybinė „mūza“ buvo gaudoma tik savęs tenkinimo būdu. Registrą suradę istorikai pamatė tikrai įdomių dalykų. Matyt H.K.Andersenui taip patiko „saviveikla“, kad prie kai kurių įrašų galima rasti tokią pastabą „Skaudėjo“ arba „Pajautrėjęs penis“. Pastabos indikuodavo, kad autorius save tenkino ne vieną ir ne dukart per dieną. Tačiau viskas vyko už uždarų durų ir rašytojas viešumoje bei kūryboje griežtai vengė bet kokios asociacijos su moterimis, seksu ar erotika. Keista.

Galų gale, truputėlį pakapstykime ir carienės Jekaterinos II-osios asmeninio gyvenimo užkaborius. Aptarėme tiek daug istorijos vyrų, bet nė vieno atvejo su konkrečia moterimi kol kas neturėjome. Nelygybės čia nebus, todėl pasidalinsime pačia žymiausia istorijos „išdykėle“ – žymiausia Rusijos cariene Jekaterina. Kadangi manoma, jog jos vyras, caras buvo arba impotentas, arba gėjus, carienei ilgai teko kentėti seksualinę frustraciją. Sakoma, jog malonumo ši ieškojo meilužių glėbiuose. Nuo jaunų dienų į savo guolį traukdavo įvairius vyrus, prasčiokus ir didikus. Svarbiausia, kad jie būtų su didžiuliais pasididžiavimais. Su amžiumi, ši aistra dideliems peniams virto tikrų tikriausia obsesija. Yra likę įrodymų, kad Jekaterina turėjo visą patalpą rūmuose, kur kėdės, stalai, rašalinės, visi baldai ir aplinka buvo iš penių. Legendomis apipinta moteris taip pat leisdavosi ir į žygius po Rusijos platybes, kad tik surastų vyrą, su kuo didesniu.... Visgi, turbūt mėgstamiausias jos meilužis buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius – Stanislovas Augustas Poniatovskis, kuris pateko ir į Jekaterinos miegamąjį, ir į širdį. Gyvenimo pabaigoje, carienės amžiui perkopus 50, reikalai kaip reikiant patamsėjo. Sakoma, kad nuolat susijaudinusi šalies valdovė nebeužsiėmė valstybės valdymu, tik šelpė „gamtos apdovanotus“ savo meilužius, įsteigusi jiems specialų titulą. Visgi skųstis jos valdymu rusai negali. Nors ir buvo tikrai „nesuvaržyta“, bet valstybę valdė ganėtinai sėkmingai.

Taigi, dabar išgirdę apie Lietuvos valdininko priekabiavimo skandalą, žymaus žmogaus nepadorias žinutes, siųstas jaunesnei merginai ar kokį nors patvirkusį,  bent kiek įžymaus žmogaus nuotykį – per daug nesistebėkite. Erotika žmones lydi jau nuo amžių amžinųjų. Ji kartais leidžia pasiekti gerų, kartais blogų, o kartais ir jokių rezultatų. Tikėtis, kad noras mylėtis ir tenkinti seksualinį poreikį išnyks – naivu. Gaila, kad kai kada žmonės, į kuriuos dedame daug vilčių ir jais pasitikime – daugiau dėmesio skiria malonumams, o ne darbui, tačiau – toks gyvenimas. Erotika jame buvo, yra ir bus. Išmokime ją vertinti teisingai ir nekritikuokime tų, kurie buvo savo laikmečio produktais. Nebent tai A.Hitleris.