Su Eriku susipažinome vidurinėje. Įsimylėjome vienas kitą. Su juo buvome pora per išleistuves, diplomų įteikimus ir visos vasaros metu. Erikas – pirmas mano draugas, kurį parsivedžiau namo ir supažindinau su savo tėvais. Jis buvo tikrų tikriausias gerietis ir man tai labai patiko.

Praėjus metams nuo mūsų draugystės pradžios, mano asmeniniame gyvenime atsitiko krizė. Tėtis paliko mamą. Tai jis padarė labai skaudžiai. Vieną dieną, po mokyklos grįžusi namo, jo tiesiog neradau. Praėjo diena, dvi dienos, savaitė, o jis tiesiog išėjo ir nieko daugiau nesakė. Man buvo be galo sunku susidoroti su tuo jausmu, kad buvau palikta savo paties tėvo. Vienintelė guodžianti mintis buvo ta, kad Erikas manęs tikrai nepaliks. Jis – ne toks, kaip mano tėtis.

Vėlesni santykiai

Neištikima savo vaikinui Erikui, pirmą kartą buvau dar studijų metais, kada pagal mainų programą teko gyventi kitoje šalyje. Nevyniosiu nieko į vatą. Permiegojau su vaikinu, kuris dirbo priešais mano būstą esančioje parduotuvėje. Tai nebuvo nei per daug romantiška, nei itin geras seksas. Tiesiog taip nutiko. Sau sakiau ir visą saviįtaigą nukreipiau bandydama įtikinti save, jog tai „nesiskaito“, jog tai „kas čia įvyko ir liks čia“.

Tačiau mano neištikimybė pasikartojo ir vėl, šįsyk jau netoli namų, universiteto bendrabutyje. Vieną vakarą buvau šiek tiek išgėrusi ir netyčia sutikau vieną vaikiną, su kuriuo susipažinau vakarėlyje. Vėlgi maniau, jog tai buvo klaida. Erikui nieko nesakiau. Jis irgi nieko nesužinojo. Man ramiau jaustis padėjo mintys įvairiuose forumuose, pažinčių portaluose, žiniasklaidoje, žurnaluose. Mačiau ne vieną moterį ir vyrą sakančius, kad monogamija tiesiog neveikia, kad žmogus nėra sutvertas turėti tik vieną partnerį. Jog ta pati „išskirtinumo“ sąvoka tėra mitas, trukdantis pasiekti laimę. Taip save sėkmingai teisinau ir nesiruošiau rimčiau kontroliuoti savo veiksmų. Atsidaviau kūniškiems malonumams.

Rimti romanai ir keblumai namuose

Pirmas tikras mano neištikimybės romanas, o ne vienas „netyčiukas“ įvyko praėjus keletui metų po paskutinių minėtų įvykių. Su Eriku jau buvome baigę universitetą, tačiau šįsyk dalykai pasisuko kiek kita linkme. Su Lina tapome labai geromis draugėmis. Gerbėme ir pasitikėjome viena kita, dalindavomės paslaptimis, juokdavomės. Ėmėme labai daug laiko leisti kartu. Gera buvo tai, kad visi šitie dalykai nedingo, kai pradėjome mylėtis. Maniau ir tikrai tuomet neabejojau, kad esu iki ausų ją įsimylėjusi, todėl Erikui tiesiai-šviesiai paskiau, kad turiu romaną.

Maniau, jog pasisakymas atpirks mano praeities nuodėmes, bet... Erikas mano akyse pabalo ir aš pati ėmiau jaustis blogai. Jis norėjo viską išspręsti, rasti sprendimą ar kompromisą, o aš pasimečiau ir mes kartu priėmėme bendrą rezoliuciją. Įtikinau save, jog Lina paprasčiausiai manimi pasinaudojo ir, jog tai buvo klaida. Po šio romano stengiausi suimti save į nagą ir bandžiau elgtis „gražiai“, būti pavyzdinga ir ištikima. Pirmas dalykas ką man reikėjo padaryti, tai atsiriboti nuo pagundų ir vengti rizikos. Alkoholis paliko mano gyvenimą, ėmiau bėgioti ilgas distancijas, dalyvauti pusmaratoniuose, mečiau savo senąjį darbą, grįžau į mokslus, kad tapčiau rašytoja ir visiškai kardinaliai stengiausi apsukti savo gyvenimo laivą. Praėjus dvejiems metams, su Eriku jau buvome susižadėję.

Nepaisant visko, moksluose susipažinau su naujais žmonėmis. Mes dalinomės panašiu mąstymu, skaitėme tas pačias knygas. Daug kalbėjome apie žmogaus seksualumą, seksualinį išsilaisvinimą. Laikiau save gana atvirai į seksą žiūrinčia asmenybe, net buvau prisijungusi prie keleto forumų ir internetinių bendruomenių, kur libido ir potraukis buvo vertinamas ir gerbiamas. Tai turėjo ir gerų ir blogų pasekmių mano asmeniniame gyvenime. Nepaisant viso atviro klimato, galbūt net būtent dėl to man buvo beveik neįmanoma pripažinti, kad negaliu savęs suvaldyti. Man buvo sunku susitaikyti ir atskleisti, jog mano seksualinis elgesys – problematiškas.

„Trukt už vadžių – vėl iš pradžių“

Vėl save tikinau, kad nesu pajėgi būti monogamiškuose santykiuose. Kadangi Erikas norėjo su manimi kurti ateitį, tą jis tiesiog turėjo priimti. Kitaip mūsų santykiams būtų atėjęs galas. Su Justu susipažinome magistro studijose. Internete susirašinėdavome beveik kasdien. Kol būdavau darbe, per paskaitas ir knygų klubo susitikimuose, jis visada buvo šalia. Juokingiausia buvo tai, kad tarp mūsų dar nieko nebuvo, bet taip dažnai matydami mus drauge – žmonės ėmė tituluoti mane ir Justą, kaip porą. Man tai išties patiko, galbūt net kiek tuo mėgavausi. Tačiau tuo pat metu buvau susižadėjusi su Eriku, bet tai man netrukdė flirtuoti su Justinu. Jis pasižymėjo veržlumu, vaikišku entuziazmu ir buvo labai sėkmingas rašytojas, o tos savybės mane labai labai traukė. Susidarė toks vaizdas, kad seksas tarp mūsų buvo neišvengiamas.

Kartą, vėlyvą vakarą, toks vaikinas iš studijų (jo vardas Egidijus) mane lydėjo iki namų po pasibaigusių paskaitų ir ilgokai užsitęsusios projekto prezentacijos ruošimo. Tai, apie ką kalbėjome buvo neįdomu, bet jaučiau šiokią tokią flirto ugnelę, sklindančią iš Egidijaus. Man tikrai atrodė, kad jam patinku, o man patiko taip jaustis. Apsimesdami, jog turime „kažką“ ruošti universitetui, kasdien susirašinėdavome el.paštu, o Justinas ir Egidijus tarpusavyje buvo draugai. Tai, jog su jais bendrauju – nuslėpiau ir nuo vieno, ir nuo kito. Be abejonės nieko neįtarė ir mano sužadėtinis. Pats tas azartas, jog negaliu ir neturėčiau būti nė su vienu iš jų mane tik dar labiau jaudino. Egidijus sakė, jog neturėčiau flirtuoti, nes turiu sužadėtinį. Bet... Girdėjau ne ir tik dar labiau to norėjau. Man patiko ir mane jaudino tai, kad jis rodė atsispyrimą.

Daug vandens nutekėjo nuo mano užsibrėžimo „būti geresnei“. Vėl ėmiau nesibaiminti išgerti. Per vieną studentų susiėjimą, prie stalo likome tik aš ir Justinas. Buvau išgėrusi. Pasilenkiau link jo ir pabučiavau. Jis atsakė tuo pačiu. Iškart ėmiau gailėtis to, ką padariau, nes žinojau kas atsitiks. Buvau visiškai užtikrinta, kad jis ims nebepasitikėti manimi, taps „savininkiškas“ – dings visas linksmumas. Kaip mano romanas su Lina sugriovė mūsų draugystę, taip ir čia... Galvojau, kad viskas pasmerkta. Bet... Vienintelis dalykas, ką sugalvojau daryti tokiose situacijose, kuriose mane suimdavo gailestis – pakartoti tai, dėl ko ėmiau gailėtis. Bučiniai nuvedė prie trumpo romanėlio su Justinu ir keleto mažų „nuklydimų į kairę“. Vos kiek išgerdavau, puldavau savo grupiokams arba kursiokams į glėbį. Tai tęsėsi keletą mėnesių. Netyčiukai, prasti ir neįsimintini greitukai tualetuose, laiptinėse, skersgatviuose. Tuomet atrodė, jog gyvenu nuotykių pilną gyvenimą, eksperimentuoju.

Apsimečiau ir vėl save įtikinau, jog mūsų santykiai su sužadėtiniu Eriku yra atviri. Įkaliau sau į galvą, jog „Neklausė – nesakau“. Tuo pat metu mane graužė ir tas pats liūdesys, kad manęs neklausė, bet jaučiausi ir laisva. Jausmai maišėsi ir prireikė laiko, kol viskas nusistovėjo. Deja, bet to rezultate praradau pagarbą Erikui. Pagarbos neteko ir žmonės, su kuriais turėjau romanus, su kuriais buvau neištikima. Blogiausia, kad pagarbos savo akyse netekau ir pati...

Kaip greitai viskas ėmė keistis

Palikau Eriką. Viskas įvyko taip greitai... Pasiėmiau viską. Baldus, plakatus nuo sienos, išplėšiau nuotraukas iš fotoalbumų. Atėjau kitą naktį po to, kai išsikrausčiau ir radau Eriką vienui vieną, sėdintį ant grindų ir tiesiog verkiantį. Jo išraiška bylojo baisius dalykus. Atrodė taip, lyg būčiau mirusi. Mane tai gąsdino. Pagrasinau, kad išeisiu, jei jis nesiliaus verkti. Erikas atsakė, kad jau ir taip išeinu, todėl jis negali nieko padaryti.

Blogiausia, kad tai buvo visiška tiesa. Niekas, niekur pasaulyje negalėjo padaryti nieko, kas priverstų mane pasilikti. Buvau pabaisa. Palikau žmogų, kuris mane mylėjo. Tapau tuo, kuo prisiekiau niekad nebūsianti – savo tėvu.

Ilgai truko, kol atsistačiau. Erikui viskas buvo priešingai. Jis jau po mėnesio susitikinėjo su kita moterimi, kurią paskui vedė. Maždaug tuo pat metu kai Erikas ėmė susitikinėti su ta moterimi, Egidijus liovėsi atsakinėdamas į mano elektroninius laiškus. Be abejonės, tai buvo geras darbas, gal net paslauga man. Tai, jog jis mane atstūmė buvo geras dalykas, bet tada man taip neatrodė. Dėl Egidijaus nenoro įsikišti ir mane išgelbėti ėmiau jaustis beviltiškai. Jaučiausi palikta ir atstumta, pykau ant draugų. Bet, kaip sakoma knygose ir filmuose – atsimušus į dugną telieka tik viena kryptis – aukštyn. Užsirašiau į psichologinės terapijos seansus dėl priklausomybės seksui ir meilei, apsilankiau keletoje anoniminių alkoholikų susitikimų. Viskas nebuvo tobula, nesilaikiau visų taisyklių. AA susitikimuose patarė atsiriboti nuo barų, klubų ar vietų kur daug alkoholio (tuo pačiu ir pasimatymų). Šeštą blaivybės dieną pasinėriau į santykius, kurie truko net šešerius metus. Tai nebuvo  geri santykiai, bet bent jau išlikau ištikima. Pagaliau ėmiau kryptingai eiti monogamijos keliu. Pasibaigus tai draugystei buvo daug daug partnerių, bet galų gale nuo viso to atsiribojau. Trijų mėnesių laikotarpis be jokio sekso, pasimatymų ar flirto buvo labai stiprus. Jeigu reiktų įvardinti tiksliau, tai tas laikotarpis mane pakeitė, kaip žmogų, iš vidaus ir kiek iš išorės. Ėmiau daugiau šypsotis, mėgavausi buvimu pati su savimi, susipažinau su emocijomis, kurias užslopinau ir nuo kurių slėpiausi.

Dabar, praėjusi tikrų tikriausią emocinį pragarą galiu teigti... Teigiu tai, kad noras neturėti monogamiškų santykių gali būti natūralus dalykas, tačiau apgaudinėjimas ir neištikimybė – tikrai ne. Visi gali būti atviri ir turi būti atviri, jeigu santykiuose nori darnos ir meilės. Kaltindama tik kitus, o ne save bei ieškodama pasiteisinimų sukausi uždarame rate, kuris vertė jaustis blogai. Supratau, kad norėdama jaustis gerai santykiuose, turiu gerai jaustis pati savo kailyje.